Kovoje dėl Lietuvos laisvės

Aš, Antanas Šimėnas, gimiau 1931 m. vasario 10 d. Panevėžio aps. Subačiaus vls. Eršketynės k., "biedniokų" šeimoje. Krikštytas Subačiaus parapijos bažnyčioje. Nuo jaunų dienų tarnavau pas ūkininkus. Daugiausia pas ūkininką Kazį Kadžių Subačiaus vls. Pelysiu k. Kadžiaus šeima buvo labai religinga, apsišvietusi, beveik visi muzikalūs, turėjo didelę biblioteką. Augau tautiškoje, Tėvynės ir Dievo meilės aplinkoje. Sūnus Alfonsas mokėsi kunigų seminarijoje, o man apsigyvenus pas Kadžius, įšventintas į kunigus. Jis mane labai mylėjo.

Vokiečių laikais man teko pusbernio dalia. Jaunesniajam sūnui Kazimierui pasitraukus su vokiečiais, tėvui esant jau senyvo amžiaus ir silpnos sveikatos, dauguma sunkių darbų gulė ant mano ir dukterų pečių. Dukra Kazytė leido mane į mokyklą ir užaugino tokį, koks ir esu. Dabar ji vienuolė.

Kazys Kadžius grįžo į tėviškę 1944 m. rudenį. Iš karto įsijungė į partizaninę veiklą. Su dviem draugais, man padedant, namuose išsikasė slėptuvę, kur kritiniu momentu slėpėsi nuo okupantų. Manimi pasitikėjo. Aš nuo rusų kariuomenės dalinių pririnkdavau ir privogdavau šovinių, net granatų ir atiduodavau partizanams. Vėliau jie mane siųsdavo kaip ryšininką. 1945 m. gegužės mėn. priėmiau priesaiką ir gavau Lietuvininko slapyvardį. Ryšį palaikiau su būrio vadu Petru Masilioniu-Napoleonu. Iš Subačiaus gydytojo Černiausko pristatydavau vaistus ir tvarstomą medžiagą, rinkdavau žinias apie skrebų ir čekistų kariuomenės judėjimą ir t.t.

Su Napoleono būriu palaikiau ryšį iki 1946 m. balandžio mėn. Žuvus vadui Petrui Masilioniui-Napoleonui, palaikiau ryšį su Vytenio ir Kęstučio būriais, vadovaujamais Vytauto Greičiūno-Daktaro ir Juozo Valonio-Merkio. Mane suėmė 1948 m. rugsėjo 22 d.

Šie metai- tai mūsų tautos tragedija ir išbandymas, kada ji kovėsi už laisvę prieš keliasdešimt kartų gausesnį priešą. Visų siekis buvo laisva Lietuva!.. Kraujo upeliai plaukė mūsų brangios tėvynės arimais, vyko žūtbūtinė kova. Paskutinį šovinį ar granatą partizanai pasilikdavo sau, kad gyvi nepasiduotų priešui. Partizanų kūnai voliojosi numesti ant grindinio miestelių aikštėse, ir nevalia juos buvo apverkti...